Naujųjų išvakarėse koncertą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengė du žymūs Lietuvos menininkai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir pianistė Aleksandra Žvirblytė – atliko naują šventinę programą „Improvizacijos žvakių šviesoje“ („Improvisations in the Candlelight“).
saus. 5, 2019
Petras Vyšniauskas: nežinomybės kelias į šviesą
Pasirodymą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesoriai pradėjo Fausto Latėno rondo sonata. Viskas tą vakarą jiedviem ėjosi puikiai. Tik tas mažytis, bet pastebimas trūkumas – scenoje tebuvo vos kelios žvakelės. Kaip paaiškėjo, įžiebti daugiau neleido muziejaus renginių reglamentas. Tačiau problemų dėl to galėjo kilti tik žiūrovams – ne klausytojams. Šie net ir apyžlibėmis akimis džiaugėsi šviesa, atrasta P. Vyšniausko ir A. Žvirblytės muzikoje.
Muziejaus šeimininkus, ko gero, neramino ir kai kurie pianistės kūrybinės biografijos faktai. Dar būdama mokinė ji vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje mėgino skambinti žvakių šviesoje ir vos nepadegė aktų salės.
Iš širdies saksofoną pūtusiam P. Vyšniauskui scenos partnerė leido kiek atsipūsti, pati viena ėmėsi Fryderyko Chopino valsų. Tačiau Petras nenustygo ir per „Noktiurną“ vėl įsitraukė į duetą.
Norisi prisiglausti
Su A. Žvirblyte juodu muzikuoja jau porą metų. 2016-aisiais įgyvendino vieną sėkmingiausių tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalio projektų „Kosminis Čiurlionis“. Šiemet pristatė net tris naujas koncertines programas – teatralizuotą misteriją „Mistinis Čiurlionis“ su gitaristu Juozu Milašiumi, improvizacinį dueto projektą „Provokacijos“. Atnaujino ir „Kosminį Čiurlionį“.
„Prof. A. Žvirblytė atlieka klasiką, o aš improvizuoju. Kelias gana rizikingas, nes tai turi daryti čia ir dabar. Tačiau tokia rizika mane labai vilioja. Ir mums puikiai sekasi. Juolab kad ir pati profesorė kasdien vis drąsiau improvizuoja. Atrandame įdomų kelią. Panašiai buvo su Veronika Povilioniene, kuri per beveik 30 mūsų bendradarbiavimo metų surado aukso gyslą ir išlaisvėjo. Po to, net Detroito džiazo festivalyje JAV dalyvavome,“ – „Lietuvos žinioms“ tvirtino Nacionalinės premijos laureatas P. Vyšniauskas.
„Kurti publikos akivaizdoje nedrįsau, mėginau tik niekam negirdint, net šeimos nariams. Kai sūnus Paulius Anderssonas pradėjo lankyti improvizacijos pamokas pas Olegą Molokojedovą, pamažu įsidrąsinau“, – prasitarė M. K. Čiurlionio festivalio rengėja pianistė A. Žvirblytė.
Petrą žavi netikėtumo veiksnys. „Esu lyg gydytojas, visada pasirengęs suteikti pagalbą, nukeliauti net ir į tolimą užsnigtą kaimą. Garsas atsklinda iki manęs, ir aš tuoj pat turiu į jį atsakyti, reaguoti. Tokiam muzikavimui būtina intuicija, nuojauta ir atlikėjo patirtis. Jaunystėje išklausyta daugybė senovinės, klasikinės, šiuolaikinės ir pasaulio folkloro muzikos šiandien duoda vaisių. Būna ir apsirikimų, tačiau tos klaidos kartais visai gražiai dera. Toks... nežinomybės kelias į šviesą“, – apie improvizacinę muziką samprotavo P. Vyšniauskas.
Klausytojams duetas parengė nuotaikingą programą, kurioje, be kitų kūrinių, skambėjo Ennio Morricone's, Astoro Piazzollos, Gabrielio Faure, ispaniškos muzikos improvizacijos. „Iš esmės esu nusiteikęs prieš klasikos ir improvizacijos maišymą, – tarė P. Vyšniauskas ir baigė pasvarstymu: – Tačiau gal dabar toks laikas, norisi prisiglausti prie praeities.“
Naujieji tikrai bus
Per antrąją koncerto dalį P. Vyšniauskas pralinksmino publiką – scenoje pasirodė apsikarstęs dviem saksofonais ir bosiniu klarnetu. Pradėjo nuo miniatiūrų. Antroji buvo tokia sūkuringa, kad jai pasibaigus sukelto vėjo šuoras išsigandęs palindo po Aleksandro Vasiljevo eksponuojamomis suknelėmis.
A. Žvirblytė su P. Vyšniausku atliko ir dar vieną šėlsmo kupiną improvizaciją – Belos Bartoko „Perpetuum Mobile“. Nuskriejus paskutiniam akordui, auditorijoje pasigirdo profesorės Veronikos Vitaitės įvertinimas: „Velniūkščiai!“ Klausytojai jai pritarė plojimais.
Kai bisui parinktą improvizaciją „Over the Rainbow“ P. Vyšniauskas baigė netikėtu saksofono žvygtelėjimu – lyg salve, lyg saliutu, – neliko jokių abejonių – 2019-ieji tikrai bus!
Tad atėjo laikas apibendrinti praėjusiuosius. Jie P. Vyšniauskui, jo žodžiais tariant, buvo įspūdingi – pasirodymais, prasmingu darbu su LMTA auklėtiniais. Labiausiai saksofonininkui įsiminė susitikimas su popiežiumi Pranciškumi.
Ne, Vilniuje jo negalėjo pamatyti – tuo metu buvo išvažiavęs iš Lietuvos. Užtat visai neseniai lietuvių publikos numylėtinį popiežius priėmė Audiencijų salėje Vatikane.
„Koncertavau vienoje moderniausių pasaulio salių „Bela Bartok National Concert Hall“ Budapešte, taip pat Laterano katedroje, Santa Maria Maggiore bazilikoje Romoje. Įspūdingas advento koncertas Kauno arkikatedroje bazilikoje su Kauno sakralinės muzikos mokyklos, Šiaulių „Dagilėlio“, Marijampolės Č. Sasnausko jungtiniu 300 vaikų, jaunimo ir suaugusių choru. Su Šv. Kristoforo orkestru, dir. M. Barkauskas, Baltijos valstybių 100-mečiui skirti koncertai Rygoje, Taline ir Vilniuje. Dr. J. Basanavičiaus paminklo atidarymo proga iškilmingas koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Bet emocine prasme „metų“ koncertu įvardinčiau pasirodymą Naujosios Vilnios VŠĮ dienos centre „Mes esame“ su prof. A. Žvirblyte. Kas tai buvo? Nuvažiuokite ten ir suprasite, kas yra atsakomybė. Mano pasirodymas Niujorko filharmonijoje 2007 metais, pasirodo, yra tik statistika. Tad metais tikrai negaliu skųstis“, – sakė P. Vyšniauskas.
Nieko – gyvas
Maestro vis dar išsiverčia be vadybininko. Geriausias jo vadybininkas – telefonas. Kviečiamas koncertuoti atsiliepia, derina laiką, jei gali – pažada atvykti. Ir pažadą įvykdo. Pasirodymus skaičiuoja, prisimena, kur ir kada vyko.
2018-ųjų gruodį klausytojams padovanojo net aštuoniolika susitikimų. „Ir nieko – gyvas“, – reziumavo. Per trisdešimt koncertų surengė su dainininke, Nacionalinės premijos laureate Veronika Povilioniene. Lankėsi nedideliuose Lietuvos miesteliuose, mokyklose.
Nukeliavo ir ten, kur kitų atlikėjų nesulaukiama. „Aplankėme, galima sakyti, visai užmirštas vietas. Koncertavome pagyvenusiems žmonėms, moksleiviams. Labai įspūdingi susitikimai“, – tikino P. Vyšniauskas.
Visada buvo smalsu, kur repetuoja pūtikai. Ypač garsiausieji. Nejau namie? (Užuojauta kaimynams ir artimiesiems.) Saksofonininkas atsakė niekada nerepetuojantis namie: „Tai – šeimos, ramybės erdvė.“
Ko gero, esama ir kitos priežasties: P. Vyšniauskas gyvena sostinės stočių rajone. Neatsargus pūstelėjimas gali turėti nepataisomų padarinių, tarkime, sutrikdyti traukinių eismą.
Balandį knygynuose turėtų pasirodyti monografija apie P. Vyšniauską. Ją jau parašė Vygantas Švoba, liko tik leidybiniai reikalai. Į jubiliejinę Vilniaus knygų mugę nesuspės, bet ir neturėjo tokio tikslo. „Daugiau knygų neplanuoju, tad galima ir neskubėti, kruopščiau ją sudaryti“, – sakė saksofonininkas. Knygos pristatymą ketina surengti savo gimtajame mieste – Plungėje. Ją P. Vyšniauskas aplanko kiekvieną rytą – mintimis.
Rašinio autorius – Mindaugas Klusas. Daugiau skaitykite – www.lzinios.lt
© Lietuvos žinios
